Apie kambario muzikos klausymui akustiką dažniausiai daug kalbame, bet mažai imamės priemonių jos pagerinimui. Dažniausiai viskas baigiasi kolonėlių pastumdymo eksperimentais, o vidus lieka be pokyčių, nes- “taigi aparatūra turi pritapti prie kambario, o ne atvirkščiai”.

Jeigu vienok kada ir norėjome (ir žmona leido) pritaikyti kambarį audiofiliniams poreikiams, tai pritrūko išteklių realizacijai. Turėjau omenyje ir finansinius, ir išteklius apskritai. Akustinio tiuningo gaminiai netraukia mūsų akies parduotuvių lentynose, o profesionalūs akustinės adaptacijos įrenginiai dažniausiai ne tik labai brangūs, bet ir neprieinami paprastam vartotojui.

Pažiūrėkime, kaip sklinda garsas tipiškame stačiakampio profilio kambaryje. Pradžiai įsivaizduokime keturias plikas sienas, t.y., tuščią kambarį. Tikriausiai kiekvienas žmogus, remontuodamas ar dažydamas kambarį, susidūrė su jame tvyrančia aura- labai gerai girdimu aidu. Pradėjus įnešinėti baldus pastebime, kad aidas nyksta, didėjant baldų kiekiui. Kiekvienas paviršius dalinai atspindi, arba dalinai sugeria garso bangą, priklausomai nuo formos ir medžiagos, iš kurios jis pagamintas.

Klausant muziką mus pasiekia ne tik garsas iš kolonėlių, bet ir atsispindėjęs nuo sienos už mūsų nugaros, šoninių sienų ar lubų. Dalelė to, ką girdime, buvo išspinduliuota garsiakalbio anksčiau ir ilgame kelyje iki mūsų ausies kelis kartus atsispindėjo nuo lubų ir sienų. Būtent šių atspindėtų garso bangų didėjimas garse stipriai blogina mūsų galimybes lokalizuoti garso šaltinį. Žymus poveikis juntamas ir laikinei koreliacijai. Visiškas atspindžių sunaikinimas būtų labai sunkus- reikėtų visą kambarį iškloti medžiaga, 100% sugeriančia garso bangas. Muzikiniame signale, kaip žinome, egzistuoja įvarių dažnių garsai. Aukštus dažnius nesunkiai sugersime ir kempinės kilimėliu, o boso sutramdymui prireiks didelių virpančių panelių ar specialių rezonatorių. Visa laimė, kad visiškas kambario “uždusinimas” irgi nėra gerai. Atspindžiai tokiu atveju nevargintų, garso šaltinių lokalizacija būtų ideali, bet muzika prarastų “kvėpavimą”, atmosferą, garsas pasidarytų sausas, neerdvus, be polėkio. Kas bent kartą buvo akustinėje kameroje supras, ką turiu omenyje.

Vadinasi, reikalingas optimalus santykis tarp atspindėtų ir sugertų bangų, užtikrinantis muzikos gyvumą, sodrumą ir preciziškumą. Kaip visada, reikia surasti aukso vidurį, naudojant sugeriančius ir atspindinčius paviršius ir išradingai juos išdėstant kambaryje.

Daug kasdienio naudojimo daigtų puikiai veikia kaip akustiniai įrenginiai. Žinoma, sofa statoma daugiau atsižvelgiant į gyventojų poreikius, o ne muzikos klausymo ypatumus. Tačiau iš neidealios akustinės aplinkos galime išsisukti ir klasikiniu atveju, kai patalpa yra per daug skardi, ir tada, kai per daug dusli.

Šiuolaikiniai butai ir namai dažniausiai nėra perkrauti baldais, juose dominuoja didelės atviros erdvės, neuždengti sienų bei grindų paviršiai. Tokiose sąlygose iškart tikėtis gero rezultato būtų naivu, bet būtent šias sąlygas dažniausiai norima pagerinti.

Minimaliom sąnaudom siekiantiems greito rezultato būtų galima rekomenduoti tokį eksperimentą: imate storo minkšto kilimo ar veltinio ~0,5m x 1,2m du gabalus ir, vertikaliai pastatę prie šoninių sienų šalia kolonėlių, stumdydami šiuos “sugertuvus” prie sienos pirmyn- atgal, stengiatės surasti vietą, kai juntamų atspindžių bus mažiausiai. Stereopanorama turėtų būti kuo aiškesnė, instrumentai kuo mažiau “išplaukę” ir fokusuoti erdvėje. Pažymėję, jūsų manymu, optimaliausias vietas ant sienų, tuos pačius “kilimėlius” dedate ant grindų priešais kolonėles ir vėl stengiatės išgauti panašų efektą. Eksperimentuojant nereikėtų “sugertuvų” nuo akustinių sistemų nunešti toliau kaip 1 — 1,5 metro, nes pirmasis, ir kartu pats intensyviausias, atspindys, vyksta būtent šioje zonoje. Ir grindyse suradus geriausias vietas, belieka pakviesti dailininką ar gerą dizainerį, kad visus keturis kilimėlius priderintų prie interjero.

Toks būtų pats paprasčiausias kambario akustinio apdorojimo būdas.